aiste-guste-photography.jpg

Kodėl fotografija?

Kad patikėčiau, turiu patirti savimi. Įkūnyti. Fotografija tapo mano moteriško gyvenimo dalimi. Visų pirma, savęs priėmimo – savo kūno, metų, jausmų atspindėjimu. Lyg kūrybine grožio terapija. Atradau, kad galime būti ypatingos ne tik su makiažu ir šypsena ar madingais drabužiais. Juk šiandien tiek daug visko aplink, kas nuolat kėsinasi mus „patobulinti".. Leistis į gyvenimo patirtis ir tuo pačiu jaustis pakankama – išties menas.

 

Gyvenime visomis savo veiklomis jaučiu misiją įkvėpti moteris meilei sau ir drąsai išreikšti savą potencialą. Su fotografija galiu kurti dar artimesnį ryšį, išlaisvinti vaizduotę, pakviesti moteris perlipti per savo baimes ir įsitikinimus, kad kažko nemoku ar neturiu. Fotografinės sesijos padeda atsiverti savo jautrumui ir kūno priėmimui. Žaviuosi fotografija, kuri neužgožia moters natūralaus grožio, atspindi jos jausmų pasaulį, puoselėja autentiškumą. Iš moters moteriai. Su lengvumu...

Mano istorija

Potraukį fotografijai ir menams, tikiu, turiu nulemtą genų. Tėtis (nors jo nepažinojau) buvo dailininkas, skulptorius, mama ir močiutė – apdovojimais įvertintos kirpėjos, senelis – profesionalus fotografas, muzikantas, kūrėjas iš didžiosios raidės. Užaugau pas senelius, tad visa vaikystė ir prabėgo fotografo gyvenimo užkulisuose. Nuo mažų dienų regėjau kaip jis, Albertas Gustys (tikrai daugelio mano bendraamžių ir vyresnių atpažįstamas Palangos fotografas), rykiuodavo poilsiautojus pajūryje į darnias kompozicijas prie savo rankomis sukurtų animacinių personažų, laivų, automobilių.. Kaip be galo nusmailintu pieštuku (!) retušuodavo studijinius portretus. Aklina tamsa, aštrių kvapų skysčių vonelės, skalbinių segtukais ant virių sukabintos nuotraukos buvo tokia natūrali kasdienybė: daugiabučio „sklepe" gyvavo įrengta asmeninė senelio fotolaboratorija. ​

 

Įspūdinga kiek metų prireikia, kad sugrįžtum į „savo namus" – apglėbtum svarbią ir stipriai įžeminančią savasties dalį. Tai, kas buvo panosėje ir taip natūralu, kad kažkas kita rodėsi labiau siektina. Kita vertus, juk viskam ateina savas laikas, sava branda ir atsakymai. Daug metų skyriau savo profesinėms paieškoms, šeimos kūrimui, vaikų auginimui. Esu 3-jų berniukų mama – du iš jų jau pilnamečiai. Esu Komunikacijos magistrantė (VU), sertifikuota Mindfulness mokytoja (LSMU), The Callanetics Method mokytoja, kalanetikos studijos „Aditi" įkūrėja, kasmetinio moterų renginio „Sijonuotos" organizatorė. Visos mano veiklos susijusios su moterimis – grožio, saviraiškos ir sąmoningumo puoselėjimu. ​

 

Fotografuoju kiek save pamenu. Tik vis pritrūkdavo ryžto perprasti technines fotoaparato subtilybes, patirti studijinės fotografijos niuansus, įgyti retušavimo įgūdžius, išdrįsti fotografuoti „akis į akį". Ypatingieji 2020 metai sujudino ir mano vandenis. Atgaivinau dar 2013 m. pradėtą fotografijos kursų kelią. Tąmet įgūdžių ir patirties sėmiausi fotografo Remigijaus Zolubo kursuose. 2020-aisiais tvirtų žinių, praktikos gavau ir didelį malonumą patyriau fotografo Tomo Brazinsko online mokymuose. ​2021-aisiais baigiau Albert Pocej ir Gedimino Trečioko online meninės portretinės fotografijos mokymus. Jie, nors ir „nepatogūs", bet įkvėpė drąsos tikėti savo kryptimi ir toliau matyti širdimi. Patvirtino, kad svarbiausia fotografijoje vis gi emocija..

 

Apie save pasakojau ir straipsnyje Delfi skaitytojams.